Žemės drebėjimas Afganistane: kodėl pasaulis tyli apie 2 200 likimą?

Rugpjūčio 31 d. tūkstančių žmonių likimai pasikeitė visiems laikams. Esame įpratę į tragediją žiūrėti kaip į skaičių, o ne kaip į kažkieno kito skausmą, o tai gali turėti siaubingų pasekmių kiekvienam iš mūsų. Savaitę nuo rugpjūčio 27 d. iki rugsėjo 2 d. mūsų planetoje vyko įvykiai, kurie turėjo sukrėsti pasaulį, bet vietoj to jie tapo „dar viena naujienų istorija“.

Įsivaizduokite: trys tornadai, vienu metu siaučiantys virš Islandijos ugnikalnių kraterių - toks reiškinys čia užfiksuotas tik trečią kartą per daugiau nei 40 metų. Arba vandens viesulas Surgute, mieste, esančiame subarktinio žemyninio klimato zonoje, kur tokie reiškiniai buvo itin reti. Tačiau blogiausia ne pačios anomalijos, o tai, kaip mes į jas reaguojame.

Mokslininkai tai vadina klimato amnezija: kai žmogaus smegenys nustoja reaguoti į pasikartojančias tragedijas. Kaip aiškina neurologė daktarė Maria Rodriguez, "kuo dažniau matome nelaimes, tuo mažiau jos sukelia emocinį atsaką. Tai gynybos mechanizmas, tačiau klimato krizės atveju jis yra pavojingas".

Afganistane 6,0 balo stiprumo žemės drebėjimas nusinešė daugiau kaip 2200 žmonių gyvybių, o Sudane nuošliauža palaidojo visą kaimą ir pražudė daugiau kaip 1000 žmonių. Tačiau vietoj visuotinio pasipiktinimo ir veiksmų - tyla. Kodėl?
Nes, kaip rodo Harvardo visuomenės sveikatos mokyklos tyrimai, empatija turi ribas: kai aukų yra per daug, mūsų smegenys persijungia į režimą „tai ne mano reikalas“. Mes matome skaičius, o ne žmones. Taip susiformuoja klimato amnezija - mes nustojame reaguoti į dalykus, kurie turėtų sujaudinti.